Kaip visada lieka juoda dėl pasirinkimo galimybių
Turinys
Parduotuvėje aš galiu rinktis rudos ar pilkos spalvos kostiumą, baltą arba juodą duoną, raudoną arba geltoną arbatinuką, ilgesnį ar trumpesnį peilį ir t. Ieškodamas pramogų, aš galiu eiti į spektaklį arba restoraną, skaityti knygą arba žiūrėti televizorių. Keliaudamas į darbovietę, galiu eiti pėsčias arba važiuoti troleibusu. Panorėjęs galiu atsigulti arba atsisėsti, pakelti kairę arba dešinę ranką ir pan.
Šitoks laisvės jausmas ypač stiprus vaikystėje, kol žmogaus patirties laukas yra labai nedidelis ir aplinkinis pasaulis žmogui beveik nesipriešina dėl tos paprastos priežasties, kad su juo realiai nesusiduriama arba susiduriama tik netiesiogiai. Tačiau apskritai psichologinis laisvės jausmas visiškai neišnyksta niekada, ypač žmogaus, turinčio infatilišką sąmonę, kurios stabilumą labai palaiko mūsų anksčiau aptarta globalinė sąmonė.
Jos, bent jau tam tikrose situacijose, nelaikomos tikrąja ir galutine motyvų priežastimi. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad psichologinėje laisvės sampratoje laisvė iš esmės tapatinama su savivale: darau ką noriu, mąstau ką noriu, jaučiu ką noriu, elgiuosi kaip noriu, nes pats esu savųjų minčių ir veiksmų šeimininkas ir pirminis motyvų šaltinis.
Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai.