Mitų variantai

Mitas, kaip atsirado Europa

Ankstyvųjų graikų autorių tekstuose žodžio mythos vartosena kiek pakito: Homeras mythos, logos ir ethos liet. Šiandien mitu galėtume vadinti pasakojimą, kuriame per konkrečius veikėjus, sugyvintas būtybes atskleidžiama tiesa apie atsiradimą ir mitų variantai.

Mitas tampa žmogaus savivokos, santykio su pasauliu mitų variantai, jo paaiškinimo įrankiu. Ir nors mite pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, tarpusavio santykius, geras ir piktas dvasias, jis byloja ir apie pirmapradę istoriją, aiškinamas pasaulio mitų variantai žmogaus atsiradimas, užgimimo ir mirties paslaptys, nusakomos moralinės vertybės ir dorybės.

Šiuo metu tarp daugybės mito apibrėžimų ryškiausi keturi variantai, kai mitas suvokiamas kaip: 1 simbolis, išaugęs iš mitinės sąmonės, nežinančios prieštaravimo tarp daikto ir vaizdo, ženklo ir jo reikšmės, idealybės ir realybės XX a.

Mėginimus apibrėžti mitą apsunkina dar ir tai, kad, norėdami kalbėti apie iš Antikos — graikų ir romėnų — paveldėtus mitus, turime suprasti, jog Antika — tai laikotarpis, apytikriai trukęs nuo m. Šis laikotarpis tęsiasi ilgiau mitų variantai periodas nuo Antikos civilizacijos žlugimo iki mūsų dienų. Be to, antikinis pasaulis platus geografiškai, apima įvairius Viduržemio jūros kraštus, sudariusius senovės Graikijos ir visos Romos imperijos teritoriją.

• Dvejetainiai variantai 1 minimalus užstatas
• Mitas, kaip atsirado Europa - DELFI

Graikija nei mito formavimosi laiku, nei vėliau tikrai nebuvo vieningas kraštas: tai tūkstančiai atskirų Heladės polių, kiekviename gali egzistuoti savita vieno ar kito mito versija, sava tarmė, savas rašto variantas, savi žanrai, vietiniai herojai, kurie bėgant laikui įgauna naujų bruožų, pasimiršta, naujai atsiranda.

Romėnai, iš dalies perimdami graikų mitų variantai, suliejo ją su sava, vienus elementus atmetė, mitų variantai praturtino. Nereikia užmiršti įvairiaspalvės imperijos pakraščių kultūros, kurią sudarė galai, keltai, Šiaurės Afrikos tautos, Mažoji Azija. Tad Antikos mitologija — tai labai plati, skirtingu metu susiformavusi ir atvira pokyčiams mitų, pasakojimų visuma.

Ir pasiekė ji mūsų dienas ne kažkokiu grynuoju pavidalu kaip baigtinis mitų sąvadas, bet per skirtingų autorių raštiją, skulptūras, vazas, vėlesnių laikų interpretatorius.

Mitų variantai tuomet kalbame apie tokius visiems žinomus mitus kaip Sizifo ar Tantalo: Sizifas, vėjų dievo Ajolo sūnus, įkūrė Korinto miestą, kuris senovėje buvo vadinamas Efire.

Pagrindiniais laikomi kosmogoniniai turi daug variantų mitai. Pasak jų, prieš sukūrimą tvyrojo chaosas, visata kilo iš vandenų brahmanosdevai ir asurai sutirštino vandenį, susiformavo žemė. Kitame variante pasakojama, kad iš vandenų atsirado kiaušinis, mitų variantai jo po metų gimė kūrėjas Pradžiapatis arba kūrėjas Brahmanas.

Sykį pas Sizifą atvyko mirties dievas Tanatas, kurį Sizifas klastingai apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo to laiko žmonės liovėsi mirti.

Dzeusas sunerimo, kad pasaulyje bus mitų variantai daug žmonių, ir pasiuntė karo dievą Arėją išlaisvinti Mitų variantai — taip buvo atkurta prigimtinė tvarka ir Tanatas toliau nešė mirtį žmonėms. Antrą kartą Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Miręs Sizifas atėjo pas pomirtinio pasaulio valdovą Hadą ir paprašė jį išleisti atgal į žemę: turi įsakyti žmonai aukoti aukas.

Literatūra

Taip Sizifas apgavo Hadą ir įšleistas nebegrįžo į mirusiųjų pasaulį. Galų gale supykęs Tanatas išplėšė puotaujančiam Sizifui širdį ir nutrenkė Sizifą į Tartarą, kur šis turi amžinai risti akmenį į aukštą ir statų kalną. Visuomet, kai tik kalno viršūnė priartėja, akmuo išsprūsta Sizifui iš rankų ir nurieda žemyn, o jis vėl turi pradėti viską iš naujo. Toks yra Sizifo darbas. Tantalas, Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus, dažnai lankydavosi dievų puotose Olimpe.

Sykį nugvelbė iš dievų mitų variantai ir ambrozijos ir nunešė jų žmonėms. Taip Tantalas atskleidė dievų paslaptis. Kitą kartą Tantalas mitų variantai puotą vidutinis brokerio uždarbis savo namuose ir dar kartą apgavo dievus: savo sūnų Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes.

Visi Olimpo dievai apgaulę pastebėjo ir nelietė vaišių, išskyrus Demetrą, kuri liūdėjo dėl savo dukters Persefonės pagrobimo.

Įtūpstai

Mitų variantai suvalgė Pelopo petį. Dzeusas įsakė likimo deivei Tichei prikelti Pelopą, o vietoj mitų variantai įstatė kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto.

Tantalas buvo nubaustas: nutrenktas į Tartarą turėjo stovėti iki pusės vandenyje. Virš jo galvos kabojo medžio šakos, pilnos prisirpusių vaisių, tačiau kai tik jis siekdavo vaisiaus, šakos pakildavo aukštyn. O vanduo imdavo slūgti vos tik mitų variantai pasilenkdavo atsigerti.

Tokios yra Tantalo kančios.

Graikų mitai

Antikos laikais išryškėjo trys mėginimai apibrėžti mitą. Šių autorių kūriniai suvokiami mitų variantai pirminis Antikos mitologijos šaltinis, jų tekstais naudojamasi iki šių dienų.

• Mitų ir pasakų kilmė: pirmųjų istorijų ir jų evoliucijos tyrimai - Techo
• Naudodamas pinigus užsidirbti
• Graikų mitologijos reikšmė antikos kultūrai - 2 psl. - Rašto darbas - viole.lt
• Mitas – Vikipedija
• Pajamos iš tarpininkavimo normų

Tuo tarpu pirmieji filosofai Ksenofanas VI a. Anot jų, dievais pavadinami gamtiniai reiškiniai ar įvairios galios: Dzeusas — tai ugnis ar dangus, Poseidonas — jūra, Hera mitų variantai oras, Hadas — žemė, požemis ir pan. Euhemeras tvirtino, kad mitas — tai ne dievų, mitų variantai istorinių įvykių atspindys, sudievintų žmonių istorija.

Tvirtindamas savo nuomonę, Euhemeras pasakojo, kad keliaudamas rytuose aptiko salą, kurios valdovai Uranas, Kronas, Dzeusas, prabėgus daugeliui amžių po mirties, imti laikyti dievais.

Svarbiausi antikinės mitų variantai šaltiniai yra Homero Odisėja ir Iliada, Hesiodo poemos, ypač Teogonija, taip pat homeriniai himnai.

Himnai — tai 33 hegzametru ir Homero epų metru parašytos, įvairius graikų dievus šlovinančios giesmės. Savo stiliumi, turiniu, kalba jos primena Homero epus, todėl jau Antikos laikais klaidingai priskirtos Homerui. Tarp lyrikų svarbią mitų šaltinių vietą užima Pindaro Odės todėl, kad būtent Pindaru sekė daugybė vėlesnių autorių, skolinosi jo perteiktus mito variantus.

Mitų ir pasakų kilmė: pirmųjų istorijų ir jų evoliucijos tyrimai

Svarbi ir Aischilo, Sofolio, Euripido ir Aristofano kūryba, tragedijos ir komedijos dažnai pateikia ir retesnes, šalutines mitų versijas. Daug retų mitų buvo surasta helenizmo epochoje IV a.

Senieji mitologiniai siužetai, kuriais naudojosi aleksandrinės helenizmo poezijos kūrėjai, domino mitų variantai veikiau kaip istorinė-filologinė medžiaga. Į mitus imta žvelgti ironiškai, kaip į smagius kiek naivios praeities pasakojimus — negi mitų variantai tiesų žmonės kadaise jais tikėjo?

Nuorodos kopijavimas

Helenistiniai autoriai specialiai domisi, ieško dar nežinomų mitologinių interpretacijų. Romėnų autoriai buvo linkę sekti anksčiau rašiusių graikų autorių tekstais ir perimti graikų mitus, nors kai kurie jų atskleidžia ir nemažai romėnų mitologijos savitumų. Manoma, kad graikų mitologija formavosi susiliejus bent keliems šaltiniams: atklydėliai indoeuropiečiai susidūrė su Senosios Europos ikiindoeuropietiška kultūra ir jos moteriškomis dievybėmis Deive motina, Mitų variantai paukšte, gyvatėmis, chtonine mitologija, taip pat perėmė klestinčios Egėjo, Kretos kultūros elementus ir taip pamažu susidarė Mikėnų kultūra, mėgusi karus ir plėšikavimus — vienas tokių buvo karas su Troja XIII a.

Apie XII a. Tad nenuostabu, kad mitologija tapo mitų variantai dariniu, tarsi palimpsestu, kur senasis sluoksnis prasišviečia pro daugybę naujesnių, vieni jų trinami, kiti užrašomi ant viršaus. Pagal tai mitologiją mėginama skirstyti į archajinę II tūkst. Tarkime, žaltys Pitonas Delfuose skelbia Motinos Žemės pranašystes, jį užmušęs Apolonas įveda savo kultą, Kalidono ir Erimanto šernus sumedžioja herojai Meleagras ir Heraklis, užmušamas Hesperidžių medžio žaltys, Persėjas nužudo Medūzą, žvilgsniu verčiančią į akmenį.

Dažnai manoma, kad Senosios Europos laikai — tai Antikos autorių tekstuose vis minimas aukso amžius be rūpesčių, karų, prievartos.

Apie šį aukso amžių pasakoja Hesiodas Darbuose ir dienose. Panašiai pasakoja ir Homeras Odisėjoje apie laimingą, jokių rūpesčių neslegiamą fajakų kraštą ir jo karalienę Aretę, sėdinčią soste šalia karaliaus Alkinojo. Apie skirtingų mitologijos sluoksnių sandūras byloja daugybė mitų, juose minimos dievų kartos: pirmapradės būtybės Gaja mitų variantai dangusMitų variantai, Erotas, Tartaras, Erebas ir kt.

Tikrai graikiškas yra vienintelio Dzeuso vardas. Pats Dzeusas — labai indoeuropietiškas: žemės ir dangaus vyriausiasis dievas, pasaulio valdovas, svarbiausias kosmo harmonijos saugotojas. Kitų dievų vardai gerokai senesni, jų mitų variantai reikšmė neaiški. Tačiau dievų pasaulio ir Olimpo mitologijos tvarka indoeuropietiška, pasaulio valdžią dalijasi trys dievai: dangiškasis Dzeusas, jūrų valdovas Poseidonas ir požemių pasaulio karalius Hadas.

Olimpo aukštybių dievai ir jų palikuonys jaunesnieji dievai — gražūs, amžinai jauni ir nemirtingi pasaulio valdovai, o visame pasaulyje pilna žemesniųjų dievybių: upėse plaukioja upių dievai, miškuose, vandenyse ir pievose daugybė palankių nimfų, kalnuose mitų variantai, jūroje nereidės, upeliuose ir šaltiniuose žaliaplaukės najadės, medžiuose driadės.

Nemirtingi dievai gyvena amžinybėje, o laikini žemės žmonės nugyvenę savo laiką virsta vėlėmis ir patenka į požemio karalystę: herojai ir didvyriai, aprašyti Argonautų, Trojos, Tėbų ar Atikos mitų cikluose, gyvena Palaimintųjų salose ar Eliziejaus laukuose, mitų variantai piktavaliai keliauja į Tartarą, žemiausią mitų variantai baisiausią Hado sritį.

Tai yra drėgna, šalta ir baisi bedugnė, pranykstanti tamsoje. Į ją neturėtų patekti joks doras, harmoningai savo dienas nugyvenęs mitų variantai, paklūstantis pamatinėms saiko, gėrio ir grožio normoms, aukštintoms visoje daugybę amžių trukusioje ir be paliovos kitusioje Antikos kultūroje.